užsimojus

Kas do bybis yra didelis darbas? Kai jau pasiekta kažkas, kad jau būtų galima sakyt pochuj. Kažkaip įtariu, kad pochuj neturėtų būt. Chillax, man.

Aš dabar visai neblogą defence mechanizmą turiu. Tipo nuo present momento galima tik gerint situaciją. Kad ir koks šlamštas, vistiek gali eit tik į priekį. Į priekį galima eit šiknon, niekur arba geryn. Šiknon eit nesinori, niekur – kažkaip nepakeliui; tai daug pasirinkimų kaip ir nebelieka.

Čia man pagalvojus apie žmones, kurie turi tiek daug pykčio, kad tiesiog į internetus tulžį lieja apie kitą žmogų. Viskas čia iš tų internetų. Anoniminis pasaulis yra šis tas. Žmogus toks reikalas, kurį, aš galvoju, visada reikia laikyti in check. Kažkuris komikas, įtariu, kad mūsų mylimas pervert'as CK, turi bit'ą, kur ble moterys naudoja evil taktikas vien dėl to, kad nebuvo tokios didelės grėsmės smėlio dėžėj tiesiog gaut į snukį. Taip ir internetai. Man patiko tie laikai, kai nežinojai ant ko užsirausi. Kai mane nuDDoS'inus tai jausdavos kaip tas kumštis snukin dėžėj.

Ir atsirado tada mintis, jau pamarinuota, apie klausymą. Kaip reiktų atsiimti dalį jėgos atsifeisbukinant, taip visai kartais reiktų ir klausytis. Kažkaip tai dalintis visa ta jėga. Kokio velnio šiukšlint mūsų visų parkuose, davai būnam viens kitam cool, ne dėl to, kad į snukį galima gaut, bet šiaip sau – nes it’s right. Koombaya, motherfucker.