meilės laiškai

Aš kažkada sugalvojau tokią idėją, kad reiktų padaryt dar vieną blog'ą tarp tukstančio kitų mano rašomų, kur galėčiau post'int meilės laiškus visokiems dalykams. Čia tipo maždaug dešimt metų atgal. Gal dar kada nors nutiks toks reikalas.

Šiandien vėl žiūrėjau the breakfast club. Ten, praktiškai, yra meilės laiškas atvirumui, ar tai nuoširdumui – šitų dviejų niekad neskyriau. Dar ten yra meilės laiškas kažkaip ten visam tam awkwardness'ui, kur nenori susivaryt prieš kitus žmones, kurie už tave tai tikrai geresni, ir geriau viską supranta, ir šiaip yra daug geresni visame kame.

Meilės laiškas atvirumui prieš save yra visai on point, man atrodo. Čia kaip mano pareiškimas, kad aš esu didelis melagis. Suprask, man meluoti yra malonumas; ne dėl to, kad aš norėčiau kitą žmogų apgauti, bet dėl to, kad man tai yra labiau storytelling'as – pasakojimo pagražinimas, kad jis būtų įdomesnis, arba, kad būtų pabrėžiamas istorijos moralas. Bet kokiu atveju, man kažkada pasidarė svarbu apie tai pasakoti kitiems – pripažinti kažką, ko savyje nemėgsti, man atrodo yra pirmas žingsnis išsilaisvinimo link.

Dar yra laiškas kanelėms. Su visu tuo pojūčiu, kai jauti dantis skrodžiant kietą cukrinę membraną, kuri būna paviršiuje. Ir kad ir kas ten jos viduryje būna, kur jaučiasi tiesiog teisingai. Suprask, be melo ten kažkaip. Yra kaip yra, kaip aš sakau.

Dar kažkaip ten buvo meilės laiškas internetui. Šiaip gal labiau web'ui, nei kad internetui, bet lietuviškai tai realiai kažkaip tai yra same difference. Už visus ten irgi nemelavimus. Nes kai neturi vardo ar veido, yra daug lengviau pripažinti tiesas. Instagramai šito nebeduoda, nes tada turi ir veidą, ir maikę, ant kurios reikia kažką tai užsirašyt. Pem iš jūsų varo į misiją, ale dvimpenki nebegrįš. Čia taip visų laikų krūčiausias veikėjas sakė.

Dar yra meilės laiškas pochuizmui. Man buvo pasakota apie kažkokį ten egzistencinį pochuizmą. Nu ne visai ten tokia idėja; ten labiau apie tai, kad kai numeti visus expectation'us, tai kažkaip lengviau pasidaro. Ir kai taip tiesiau pagalvoji, tai net tas susipisimas prieš kitus yra expectation'ai tiesiog. Suprask, kad tikiesi, kad kažkas kitas kažkaip kitaip pagalvos (šitu didžiuojuos, nes tipo kažkas kitas kažkaip kitaip – nu nes šitas šitaip, o kitas – kitaip).

Ir pochui, šiaip. Dar yra meilės laiškas jausmui. Ir šiaip net kažkaip nesvarbu kokiam. Girtoj kalboj kažkada nagrinėjom, kad arba blet čia naujesnės kartos reikalas, arba senesnės kartos kitaip apie tai kalbėjo, kur naujesnės neberelate'ina, arba neturi pakankamai patirties, kad suprastų. Bet idėja paprasta – yra noras kažką jausti. Net nesvarbu ką ir už kokią kainą. Nes kasdienybė yra tokia, kurioj nulis emocijos. Kas šiaip jau man atrodo visiškai fucked up, nes iš visų dalykų, kuriuos girdėjau per teliką, tai kažką jausti yra labiau normalu, nei kad nejausti nieko. Nu mes tada šnekėjom, kad tas jautimas arba nejautimas yra grynai perspektyvos klausimas – nu kad tavo galvoj šiti dalykai; ir jausi būtent tiek, kiek pats prisileisi jaučiant.

Meilės laiškas bajeriams dar yra. Tipo būtent tokiems, kokius mėgsti tu, kaip pateptasis sakė. Nes čia kaip su muzika – nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris klausytų chujovos muzikos. Visi, ko tik paklausi, kažkaip tai klauso tik geros muzikos. Taip ir su bajeriais – tik iš gerų juokiamasi. O jei tu juokiesi iš blogų, tai tu man nei draugas, nei tu čia šok. (Čia meilės sakinys safety dance'ui.)

Bet aš čia kažkaip per ilgai šitam momentui. Matai karma yra toks dalykas. Gerai varant viskas gerai klotis pradeda.