jeigu būčiau

Jei benamiu būčiau, būčiau viso oro gaspadorius – kibirkštys akyse, ugnys nasruose. Bybiu skradžiai žemę art galėčiau, butelius priduot.

Jeigu būčiau daktaras mokslininkinis, tai mašinom receptus rašyčiau; kad jos, bestijos, ciklus susuktų, kad nereiktų kibikščiuot.

Jei tik blet turėčiau šitą ir aną, tai tada tikrai jau man būtų visos durys praviros, ir niekada dėl nieko nereiktų tartis ar galvot. Jei tik tu žinotum kiek visko daug yra!

Man kažkaip atrodo, kad nereikia parintis dėl etikečių; šiaip jau ir dėl veiksmų nelabai, nes nu užvis stipriau tai yra tikslas ir patirtis (čia tipo enjoyment'as, bet nelabai man gaunasi – išgyvenimas, džiaugimasis, gyvenimas nescafe?)

Ar žinojote, kad jei jau sakinys užsibaigia skyrybos ženklu ir skliausteliu, tai nifiga jam dar antros pabaigos ir nereikia. Ar žinojote, kad jei klausimas nebūtinai klausimas, tai nebūtinai jam ir klaustukas? Ar žinojote, kad aš šitus dalykus išsitraukiu tiesiai sau iš sėdimosios ir tai galbūt yra taisyklės, bet lygiai taip pat galbūt ir nėra. Nes aš laisvas žmogus, su kibirkštim ir ugnim, ir į mano popierių jūs man nepapūsit. (Čia tipo yra kažkur bajeris, kad tipo davai papučiam su mano popieriais, o po to papūsim su tavais.)

Jeigu būčiau ir turėčiau, nes dabar nei turiu, anei esu. O kad turėti tai man reikia, gi, kad duotumėt man. Aš norėčiau man, kad turėčiau viską sau. Man, prašau, dvi dideles su viskuo ir dar pridėkit šiek bei tiek procentukų gratis. Oi oi oi, kaip man skauda galvą, žinokitės.

Bet kaip keista – su tavim taip visi pagarbiai kažkaip. O žiūrėk, kaip čia iš tavęs ir tavo džinsų išsišiepė. Bet kaip įdomu, čia taip prašmatnu viskas. Nors šiaip tai vienas brolis visada būna normalus, o kitas Jonas. Joncė tipo jau kaip šauna, tai tiesiai į dešimtuką, vai vai.

Čia kažkoks meilės laiškas gavosi Škėmai gal; nors šitam omnižmogui tai negali į popierių papūst.