Už nuo 2019 lapkričio 30 iki 2020 liepos 23
Oi tiek visko, jau tiek visko!
Labas, dienorašti.
Su draugais pirmą kartą už kiosko pritvatyjom kaip reikalas. Nu šiaip tai nei ten už kiosko, nei ten pirmą kartą, bet nu vis šiokia tokia įžanga.
Šiaip suvokimas yra tas, kad reikia man dekompresuotis kažkaip tai. Visiškai neįsivaizduoju kaip, bet kartais ant va tokios išvargusios smegeninės ir sielos tiesiog norisi rašyt visokį šlamštą, ar tai ten peckiot ką nors, ar whatever. Point'as tas, kad čia reikia pamarinuot ir pakompiliuot dar.
Visai fainas ir svarbus suvokimas, kad chebra, su kuria dirbi, nu tiesiog nori padėt ir padaryt gerai su optimaliom sąnaudom, ir niekas nedega noru viską tiesiog supist, kad būtų greičiau. Dega noru, kad būtų greičiau, don't get me wrong, bet nedega noru supist viską dėl to. Komunikacija, seniukai, yra užvis svarbiau. Kad ant vieno popieriaus būtume, kažkaip ten.
Dar suvokimas tam pačiam lauke, ale jau ant kitos vagos, kad visgi tu esi tai, kuo galvoji esąs; maždaug. Čia toks labiau apie šizofreniją, bet nu yra taip, kad jei kažkas tau pisa protą, ir tas kažkas gali būt linkęs padėt tau, tai gali būt, kad protą pisa jis ne be reikalo. Tik čia aišku problema ta, kad „kaip žinot?“
Bet šiaip tai žmogui pajutus laisvę kažkaip viskas geriau pradeda eitis. Ta prasme, kad laisvės lygis gali būt lygiai toks pat, kaip visada, ale pajautimas tai jau toks toks, kad wow.
Ate, dienorašti. Iki kito karto!